Susitikimas su rašytoja Audrone Ilgevičiene

Kategorija: Galerija, Naujienos/skelbimai | 0

        Gilūs vidiniai ieškojimai Savęs ir Dievo, kupini išbandymų ir kančios, apvalančios ir prikeliančios miegančią dvasią. Ryžtas, valia, nuolatinis darbas ir Tikėjimas. Tokie ieškojimai nuramina protą, mažina emocijas ir jų skatinamus norus, atveria giluminį sielos potencialą, o su visu tuo, savaime suprantama, ir Kelią. Tada einama juo darant ir daugiau tylint… Tai ilgas ir skausmingas procesas, lyg žvaigždės žmogaus širdyje įsižiebimas…

XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti antropoteosofijos pseudomokslas. Jo autorė – Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ įkūrėja Audronė Ilgevičienė (dar žinoma kaip Astrėja) nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai – „Žodžio „Sąmonė“ signalai, virtę tekstais“.

 

Balandžio 19 dieną, Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre, pristatyta nauja Audronės Ilgevičienės knyga „Sakmė apie Aisčius“. Susitikime autorė pristatė ir kitas savo išleistas knygas, kurias susirinkusieji galėjo ne tik pavartyti, bet ir įsigyti. Gausus knygų tematikų spektras sudomino visus klausytojus. Tai knygos apie akmenis, gintarą, apie išniekintą okultizmą, astrologiją ir „Pasaulio pabaigą“, apie Lietuvą, jos pradmenis, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Lietuvoje, apie kosmosą ir daugelį kitų, mus supančių ir analizuojamų veiksnių. Kaip pati rašytoja teigia – „Šiomis knygomis domisi mastantys apie sąmoningumą ir gilesnio savęs pažinimo  siekiantys žmonės“. Renginyje dalyvavo Kražių miestelio gyventojai, Kražių gimnazijos mokiniai su istorijos vyr. mokytoja Vaida Andruliene, svečiai iš Kelmės bei visi besidomintys antropoteosofijos pseudomokslu, astrologija ir Lietuvos istorija.

Sakmė apie aisčius

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji. Dieviškoji atmintis sergstima Šventosiose Visatų Žvaigždžių knygose. Jose yra viskas. Aprašytas jose pasaulių tvėrimasis. Surašyti jose Šventieji įstatymai, arba Kosminė Tvarka, kuriai visovė pavaldi. Žemiškų ir nežemiškų pasaulių gyventojų istorijos, poelgiai ir darbai jose sudėti. Niekas jose nepraleista. Kiekviena Žemėje pagalvota mintis, pasakytas žodis ir padarytas darbas yra jose pažymėti. Nepavaldi žemiškam laikui Šventoji Biblioteka. Nedūlėja šventosios knygos. Pasaulio istorija nebemena pradžios. O kas gi yra pati istorija? Kaip ji gimsta? Kaip žmogus ją sužino? Kas jam ją papasakoja? Svetimšalis ar tas, kuris Tautos Dvasią pažįsta?

Tol, kol žmonės viena kalba kalbėjosi, buvo tvarka. Simboliai jiems buvo duoti, todėl jais ir kalboms kintant susikalbėdavo. Iš simbolių ėmė rastis raidės. Rašto atsiradimas iškreipė esmę, todėl išminčiai visais laikais šitaip vengė išmintį užrašyti. Tad ar nėra viskas, kas užrašyta ir patvirtinta kaip istorija, tiktai atspindžiai to, kas vyko realybėje? Kaip aprašys šalį ir jos papročius tas, kuris jos nepažįsta, o gal neapkenčia? Kaip aprašys ją tas, kuris joje gyvena ir ją myli? Kaip istorija aprašinėjama dabar?

Atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama. Ši istorija apie Didįjį Aisčių Žygį. Apie tai, kaip prieš 10000 metų aisčių tauta nuo senojo Nilo žiočių pakilo eiti į savo Pažadėtąją Žemę prie dabartinės Baltijos jūros. Tai istorija apie dabartinių lietuvių ir latvių šaknis, nes prūsų jau nebėra. Tai priminimas, kad žmonės, kalbantys viena iš seniausių pasaulyje likusių kalbų, turi ir savo labai seną ir iškilią praeitį. Jokių svetimšalių istorikų siekis paslėpti ją po savaip interpretuotos istorijos šydais negali tos praeities Dvasios sunaikinti. Ši knyga – tai kreipimasis į aisčių širdis krūtinėse nešiojančiuosius. Posūkyje dabar tauta: į susinaikinimą arba į atgimimą…

 

Leave a Reply