Kražių seniūnija – pietvakarinė Kelmės rajono dalis, besiribojanti su Pakražančio, Vaiguvos, Užvenčio ir Kelmės apylinkių seniūnijomis bei Šilalės ir Telšių rajonais. Kražiai – seniūnijos centras, vienas seniausių Žemaitijos miestelių, žymus savo turtinga istorija, ilgą laiką buvęs reikšmingu švietimo ir religinio gyvenimo centru. Kražių miestelis – seniausia Kelmės rajono gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 m. Kražiai išsiskiria turtinga kultūrinio gyvenimo istorija, išlikusiais kultūros paveldo objektais ir kultūrinio gyvenimo aktyvumu. Kražių miestelis išsidėstęs abipus Kražantės upės, senoji miestelio dalis yra saugoma kaip urbanistikos kultūros vertybė.
Kražių seniūnija užima beveik 24 tūkst. ha teritoriją, priskaičiuojama 154 kaimai, 3 miesteliai. Seniūnijos ribose yra respublikinės reikšmės gamtos paminklų: Didysis, Spunčio, Šventragių ir Greitiškės ąžuolai, Paginskių ir Girgždutės draustiniai. Miškingą apylinkę puošia Pašilės, Kalnyčios, Brukų miškai. Kražių seniūnijoje yra Galinių, Paspąsčio, Bukantiškės, Šilgalio, Karklėnalių piliakalniai, Paalksnių archeologijos paminklai. Miškuose stūkso dydžiu išsiskiriantis Oreliškės akmuo bei akmuo su „Dievo pėda“. Poilsiauti kviečia gražus Karklėnų ežeras, Vėjinės tvenkinys bei mažesni ežerėliai. Per Kražių seniūniją vingiuoja Kražantės, Ančios, Akmenos upės.
Daugiau informacijos apie Kražių seniūnijos miestelius, kaimus ir viensėdžius:
KARKLĖNAI
Karklėnai – Kelmės rajono Kražių seniūnijos miestelis, 11 km į ŠV nuo Kražių, 13 km į ŠR nuo Kaltinėnų, 16 km į PER nuo Varnių, ribojasi su Bukantiškės, Ejučių, Yvolių ir Spirgių kaimais. Karklėnus jungia keliai su Gorainiais, Kolainiais, Kražiais, Pašile, Severėnais ir Varniais. Per miestelį teka upelis, minimas Karplupio vardu. Matyt, nuo šio upelio yra kilęs miestelio pavadinimas.
Karklėnų apylinkėse nuo seno gyveno žmonės. Buvusio Karklėnų dvaro lauke yra vieta, žmonių vadinama Pilies lauku. J. Sprogis („XVI a. Žemaičių senosios žemės geografiniame žodyne“, 1888, Vilnius) teigia, kad tai buvusi senovinė Karklėnų piliavietė. Aplink tą vietą buvo randami kaulai, šalia galėjęs būti senkapis. Kiek toliau į pietus nuo tos vietos, Paalksnių kaime, yra pilkapių grupė, žmonių vadinama milžinkapiais. Apie senovės gyventojų veiklą byloja ir Paspunsčio kaime esančios kalvos – Spunstis ir Spunsčiukas.
XV-XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas Karklėnų valsčius ir dvaras. 1767 m. dvarininkas Ignas Šiukšta čia pastatė medinę bažnyčią, kuri tuomet buvo Pašilės parapijos bažnyčios filija ir priklausė Kražių pavietui. Carizmo metais Karklėnai buvo nedidelis Kražių valsčiaus bažnytkaimis. 1846 m. čia buvo 31 sodyba. XIX a. antr. p. gyvenvietė gerokai išaugo ir tapo miesteliu, joje atsirado prekybininkų ir amatininkų. 1863 m. sukilime dalyvavo Karklėnų dvarininkas Jonas Žukas. Po sukilimo jis buvo ištremtas, jo dvaras nusavintas. 1905 m. Karklėnuose įkurta liaudies mokykla, kurioje mokėsi 27 mokiniai (visi – berniukai). Pirmasis šios mokyklos mokytojas – Jakovas Goroščenia, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. 1923 m. bažnytkaimyje buvo 47 ūkiai ir 217 gyventojų. Atskirą administracinį vienetą sudarė vokiečiui Mileriui (vėliau Puzarauskaitėms) priklausęs Karklėnų dvaras, kuriame dirbo 19 žmonių. 1947 m. sudarytas Karklėnų valsčius, kurio teritorija užėmė 89 kv.m. ir susidėjo iš Gorainių, Karklėnalių, Pašilės ir Karklėnų apylinkių. 1969 m. Karklėnuose buvo vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka. Karklėnuose tuomet buvo 46 kiemai ir 275 gyventojai.
PAŠILĖ
Pašilė įsikūrusi ant kelių mažesnių kalvelių, o į pietus nuo jos matosi iškilus Kakarykalnis, Vedeikalnis, dar toliau – aukščiausiai už visus pasistiebęs Stypkalnis (Pakarčemis).
Rašytiniuose šaltiniuose Pašilė (Passeel) minima nuo 1385 m. – įvardijama dviejuose kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Čia nurodyta, kad gyvenvietės apylinkėse „pastoviui visko užtenka“ , taigi jos tankiai gyvenamos, tinka plėšikavimui. Svarbu tai, kad aprašymuose Pašilė vadinama kraštu (valsčiumi), t. y. tam tikru savivaldos vienetu. Nors jis greičiausiai tebuvo didesnio Kaltinėnų krašto sudėtinė dalis, Pašilės valsčiukas gyvavo iki pat 1527 m., kuomet buvo prijungtas prie sustambinto Karšuvos valsčiaus. Tuomet suformuota Pašilės vaitystė, kuriai priklausė Tūjainiai, Antininkai, Jaunodava, Laumenai ir dar 3 kaimai. Nuo 1578 m. šaltiniuose minimas ir Pašilės dvaras. Kurį laiką dvarą valdė Vidmantai – ypač sena Žemaitijos bajorų giminė. XVIII a. antr. p. Joana Vidmantaitė ištekėjo už Jurgio Jucevičiaus. Šie dvarininkai 1781 m. pastatė pirmąją Pašilės bažnyčią, kuri iš pradžių buvo Kaltinėnų filija. Tačiau, Jucevičių rūpesčiu, skyrus žemės bei lėšų klebono išlaikymui, 1795 m. įsteigta ir parapija. Matyt, fundatorių vardai lėmė, kad iki šiol Pašilėje švenčiami Šv. Jurgio, o paskutinį rugpjūčio savaitgalį – itin populiarūs Šv. Joanos atlaidai. Taip pakylėtą Pašilę XVIII a. pab. imta vadinti miesteliu. XIX a. pab. rašęs Vincentas Juzumas irgi ją taip pavadino, nors pats pastebėjo, kad ją „be klebonijos sudaro vos viena karčema, špitolė ir pora trobelių“. Vyskupas Motiejus Valančius, apibūdindamas materialinę Žemaitijos parapijų padėtį, teigė, kad ši „klebonija visų plikoji“. Susikūrus Lietuvos Respublikai, didžioji Pašilės dalis pateko į Kražių valsčiaus sudėtį, tačiau pietinis bažnytkaimio pakraštys liko Kaltinėnų valsčiuje. Iš viso 1923 m. Pašilėje tebuvo 6 ūkiai ir dvarelis, 112 gyventojų. Veikė pradinė mokykla, gyventojai buvo susibūrę į šaulių, pavasarininkų, moterų katalikių ir jaunalietuvių organizacijas. Sovietmečiu Pašilė tapo centrine kolūkio gyvenviete. 1950-1969 m. čia buvo ir apylinkės centras. Bažnytkaimis augo, 1989 m. jame gyveno 274 žmonės. Pradinė mokykla tapo aštuonmete. Tais laikais Pašilėje išplatintos gatvės, pastatyti keli daugiabučiai. Po Nepriklausomybės atkūrimo Pašilėje įvyko daug teigiamų permainų. Kita vertus, bažnytkaimyje ėmė mažėti gyventojų (2014 m. jų tebuvo163). Dėl to, 2009 m. teko uždaryti mokyklą, atsirado tuščių sodybų.
Pašilės miškas maždaug 680 ha ploto. Į mišką įsiterpia Vabaliukų ir Keimarinės kaimeliai, prie pamiškės alksnynų prigludę kiek didesni Paalksniai. Per Pašilės mišką teka Vabaliuko upelis. Šis miškas – šilo, kuris kažkada davė pavadinimą Pašilei, vaikaitis. Ir dabar čia vyrauja šilai – pušynų plotai pramaišiusi su eglynais, nedideliais ąžuolynais ir pelkaitėmis. Pašilės miško tankmė slepia įdomų archeologijos, mitologijos paminklą – akmenį su Dievo pėda.
BUTKIŠKĖ
PETRALIŠKĖ
VAŠILĖNAI
PAGIAI
LENKVIEČIAI
LINKAUČIAI
BURNIAI
GORAINIAI
Gorainių kaimas yra nutolęs 10 km į šiaurės vakarus nuo Kražių. Pietiniu kaimo pakraščiu teka Kražantė, o rytiniu – jos kairysis intakas Alkupis. Senąją gyvenvietės praeitį liudija čia aptikti II–III a. pilkapiai su akmenų vainikais bei griautiniais kapais ir IX–XIII a. plokštiniai griautiniai bei degintiniai kapai. Gorainių senkapių atsitiktiniai radiniai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose. Tai geležinis kalavijas, taip pat lauro lapo formos geležinis įvorinis ietigalis bei trys geležiniai kirviai. Karklėnų vidurinės mokyklos muziejaus kampelyje saugomas Gorainiuose rastas akmeninis kirvis apvalia pentimi.
Istorijos šaltiniuose Gorainių kaimas ties Kražantės upe jau minimas 1579 m. Tai nurodo ir archeografas I. Spruogis („Senovinės Žemaičių žemės XVI šimtmečio geografiniame žodyne“, rusų kalba išleistame 1888 m.). 1863 m. sukilimo laikotarpiu Gorainių gyventojai rėmė sukilėlius. Archyvuose išliko sukilimo vado M. Puidoko laiškas, rašytas Labanovskiui į Gorainius, kuriame jis prašo paremti sukilėlius pinigais ir to paties paprašyti kaimyno Petkevičiaus. XIX a. pab. Gorainiai buvo Blagoveščensko valsčiaus bajorkaimis. Čia nemažas žemės valdas turėjo bajorai Jonas Labanovskis (87 dešimtines), Fiodoras Šimanovskis (77 dešimtines), Pranas Žebenka (41 dešimtinę ir dar 36 dešimtines Žarėnų valsčiuje), Petkevičius. Nurodoma, kad Šimanovskio Gorainių dvare buvęs didžiausias bičių ūkis. 1902 m. dviejuose Gorainių dvaruose buvo 83 gyventojai, o 1923 m. Gorainių kaime – 6 ūkiai su 69 žmonėmis. 1927 m. Gorainiuose buvo pastatyta garinė pieninė, kuri pradžioje aptarnavo 34 grietinės nugriebimo punktus. 1932 m. sudegė. Ant senųjų pamatų netrukus atstatyta nauja pieninė. Gorainių pieninės vedėju 1949–1951 m. dirbo Vl. Vingiliauskas. Vėliau apleista pieninė sugriuvo ir liko tik didžiulė jos rūsiai. 1931 m. gyventojas Vyt. Bielskis davė 3 ha žemės Gorainių pradinės mokyklos statybai. Pirmasis tos mokyklos vedėjas buvo mokytojas Bartkus. Po Didžiojo Tėvynės karo šioje mokykloje, iki jos uždarymo, apie 30 metų vedėjavo mokytojas Vyt. Špiliauskas. Seniau Gorainiuose buvo kalvė, kurioje kalviu daug metų dirbo Tepelis. Hitlerinės okupacijos metais pas Ulinską Gorainiuose slapstėsi žydų tautybės pilietės Frumanienė, Kelcaitė ir kt. 1949 m. sausio mėnesį įsikūrė Gorainių kolektyvinis ūkis, kurį be Gorainių sudarė kaimyniniai Spirgiukų, Kepalių, Šaltropių ir Papleksnio kaimų valstiečiai. Pirmuoju Gorainių kolūkio pirmininku išrinktas St. Pikturna, po jo pirmininkavo Ig. Petkus, vėliau – M. Bielskis. 1952 m. Gorainių kolūkis sujungtas su „Pirmūno“ kolūkiu ir gavo bendrą „Auksinės varpos“ vardą. 1939 m. kaime buvo 8 ūkiai su 68 gyventojais, o 1968 m. – 20 kolūkinių kiemų su 76 gyventojais. Vėliau gyventojų smarkiai sumažėjo.
Dabar čia įsikūręs vietos gyventojų ir svečių traukos objektas – Gorainių dvaras (Vidmanto Patlabos ūkis, Gorainių km. 1, Kražių sen., Kelmės r.). Vieta puikiai pritaikyta visiems, norintiems pabėgti į ramybę. Pobūvių ir švenčių organizavimas, maitinimas, nakvynė, pirtis ir kt. paslaugos.
SKRUZDĖLYNĖ