Paroda

Kategorija: Naujienos/skelbimai | 0

Parodos „Kražiškis, kurio rankose kalbėjo spalvos“,  skirtos dailininko Edmundo Žiauberio 80 metų jubiliejui,

atidarymas Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejuje

kovo 12 d. 12.00 val.

Parodoje bus eksponuojami dailininko paveikslai ir kita informacija.

Paroda veiks iki balandžio 13 d.

Edmundo Žiauberio gimtinė – Žemaitijos kultūros lopšys – Kražiai, kur gimė jis vieną ankstyvų pavasarį (1932 03 02). Mokėsi Kražių vidurinėje mokykloje. Nei tėvukas, nei motina nepiešė, ir ,kad sūnus taptų dailininku jokių pastangų nedarė.

1951 metais E.Žiauberis atsisveikino su Kražiais ir nusprendė paieškoti kelių į mokslą Vilniuje. Nors į sostinę nebereikėjo pėsčiomis traukti, bet kelionė geležinkeliu buvo ilga. Kažkurioje stotyje teko ilgai laukti traukinio ir žingeidaus jaunuolio dėmesį patraukė kažkoks vyras, piešiantis snaudžiančius keleivius. Pažintis su dailininku Antanu Kuču buvo lemtinga. Edmundas prisipažino, kad ir jis į Vilnių traukiąs šio „amato” pramokti. A.Kučas ir patarė tada stoti į grafikos specialybę. O kodėl vaikinui su žemaitišku atkaklumu nepabandžius ? Stojo ir įstojo į dailės kalvę.

1957 m. baigė Dailės institutą. 1956 – 1960 m.: „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio,1969 –1985 m. „Genio” žurnalo meninis redaktorius. Nuo 1957 m. dalyvavo respublikinėse, tarptautinėse parodose.1967,1981 ,1985 (dvi). Kelmėje, 1969, 1978, 1980, 1981, 1983, 1985 Vilniuje.1 981 m. Kražiuose surengė individualias parodas. Iliustravo ir apipavidalino 80 knygų, iš jų nemaža leidinių vaikams ir jaunimui. Sukūrė estampų – kompozicijų (“Žemaitijos kaimo kapela”, “Pirčiupių tragedija”), portretų (Levo Vladimirovo, I.Simonaitytės), peizažų (“Palangos žiemos ciklas” ),nupiešė portretinių šaržų, aktualios tematikos piešinių periodinei spaudai. Kūrybai būdinga racionali kompozicija, realios detalės, apibendrintos, ritmiškos formos, kai kada lyriškas tikrovės traktavimas. Iliustruota daugiau kaip 80 knygų, laikraščiuose ir žurnaluose atspausdinta šimtai piešinių, liustracijų. Imdamas rankraštį, kurį reikės papuošti piešiniais, kaipgi nesusipažinsi, nepaklausi autoriaus nuomonės. Jis, kaip retas kitas, daug metų, atidavė vaikų spaudos ir knygų vaikams meniniam augimui. Plataus diapazono dailininko kūryboje svarbiausią vietą užima knyginė grafika. Čia E.Žiauberis darbavosi pastoviai ir produktyviai.

Labai įvairiaplanis buvo E. Žiauberio kūrybos kelias. Suruošė ne vieną draugiškų šaržų parodą, išleido respublikos meno darbuotojų ir rašytojų linksmų portretų knygelę. argi suruošė įdomią abstrakcijų parodą rašytojų rūmuose. Lyg poilsiui dailininkas ėmėsi temperos, pastelės, akvarelės ir gražiausi mūsų krašto kampeliai atgijo sušildyti dailininko nuoširdumo, betarpiškumo. Kur bebūtų, ką beveiktų E.Žiauberis vis prisimindavo Kelmę. Gimtosios žemės trauka vis parvesdavo dailininką į Kražius, kur Kražantėje tokios didelės kibdavo lydekos. Ilgus metus dirbo atsakingose visuomeninėse organizacijose dailininkų sąjungoje ,buvo kraštotyros draugijos centro tarybos narys, dalyvaudavo rajono ataskaitinėse konferencijose, šefuodavo jaunuosius kraštotyrininkus. Visur jis reikalingas, laukiamas, kad protingai patartų, padėtų.

Paroda

0

Parodos „Kražiškis, kurio rankose kalbėjo spalvos“,  skirtos dailininko Edmundo Žiauberio 80 metų jubiliejui,

atidarymas Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejuje

kovo 12 d. 12.00 val.

Parodoje bus eksponuojami dailininko paveikslai ir kita informacija.

Paroda veiks iki balandžio 13 d.

Edmundo Žiauberio gimtinė – Žemaitijos kultūros lopšys – Kražiai, kur gimė jis vieną ankstyvų pavasarį (1932 03 02). Mokėsi Kražių vidurinėje mokykloje. Nei tėvukas, nei motina nepiešė, ir ,kad sūnus taptų dailininku jokių pastangų nedarė.

1951 metais E.Žiauberis atsisveikino su Kražiais ir nusprendė paieškoti kelių į mokslą Vilniuje. Nors į sostinę nebereikėjo pėsčiomis traukti, bet kelionė geležinkeliu buvo ilga. Kažkurioje stotyje teko ilgai laukti traukinio ir žingeidaus jaunuolio dėmesį patraukė kažkoks vyras, piešiantis snaudžiančius keleivius. Pažintis su dailininku Antanu Kuču buvo lemtinga. Edmundas prisipažino, kad ir jis į Vilnių traukiąs šio „amato” pramokti. A.Kučas ir patarė tada stoti į grafikos specialybę. O kodėl vaikinui su žemaitišku atkaklumu nepabandžius ? Stojo ir įstojo į dailės kalvę.

1957 m. baigė Dailės institutą. 1956 – 1960 m.: „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio,1969 –1985 m. „Genio” žurnalo meninis redaktorius. Nuo 1957 m. dalyvavo respublikinėse, tarptautinėse parodose.1967,1981 ,1985 (dvi). Kelmėje, 1969, 1978, 1980, 1981, 1983, 1985 Vilniuje.1 981 m. Kražiuose surengė individualias parodas. Iliustravo ir apipavidalino 80 knygų, iš jų nemaža leidinių vaikams ir jaunimui. Sukūrė estampų – kompozicijų (“Žemaitijos kaimo kapela”, “Pirčiupių tragedija”), portretų (Levo Vladimirovo, I.Simonaitytės), peizažų (“Palangos žiemos ciklas” ),nupiešė portretinių šaržų, aktualios tematikos piešinių periodinei spaudai. Kūrybai būdinga racionali kompozicija, realios detalės, apibendrintos, ritmiškos formos, kai kada lyriškas tikrovės traktavimas. Iliustruota daugiau kaip 80 knygų, laikraščiuose ir žurnaluose atspausdinta šimtai piešinių, liustracijų. Imdamas rankraštį, kurį reikės papuošti piešiniais, kaipgi nesusipažinsi, nepaklausi autoriaus nuomonės. Jis, kaip retas kitas, daug metų, atidavė vaikų spaudos ir knygų vaikams meniniam augimui. Plataus diapazono dailininko kūryboje svarbiausią vietą užima knyginė grafika. Čia E.Žiauberis darbavosi pastoviai ir produktyviai.

Labai įvairiaplanis buvo E. Žiauberio kūrybos kelias. Suruošė ne vieną draugiškų šaržų parodą, išleido respublikos meno darbuotojų ir rašytojų linksmų portretų knygelę. argi suruošė įdomią abstrakcijų parodą rašytojų rūmuose. Lyg poilsiui dailininkas ėmėsi temperos, pastelės, akvarelės ir gražiausi mūsų krašto kampeliai atgijo sušildyti dailininko nuoširdumo, betarpiškumo. Kur bebūtų, ką beveiktų E.Žiauberis vis prisimindavo Kelmę. Gimtosios žemės trauka vis parvesdavo dailininką į Kražius, kur Kražantėje tokios didelės kibdavo lydekos. Ilgus metus dirbo atsakingose visuomeninėse organizacijose dailininkų sąjungoje ,buvo kraštotyros draugijos centro tarybos narys, dalyvaudavo rajono ataskaitinėse konferencijose, šefuodavo jaunuosius kraštotyrininkus. Visur jis reikalingas, laukiamas, kad protingai patartų, padėtų.

Paroda

0

Parodos „Kražiškis, kurio rankose kalbėjo spalvos“,  skirtos dailininko Edmundo Žiauberio 80 metų jubiliejui,

atidarymas Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejuje

kovo 12 d. 12.00 val.

Parodoje bus eksponuojami dailininko paveikslai ir kita informacija.

Paroda veiks iki balandžio 13 d.

Edmundo Žiauberio gimtinė – Žemaitijos kultūros lopšys – Kražiai, kur gimė jis vieną ankstyvų pavasarį (1932 03 02). Mokėsi Kražių vidurinėje mokykloje. Nei tėvukas, nei motina nepiešė, ir ,kad sūnus taptų dailininku jokių pastangų nedarė.

1951 metais E.Žiauberis atsisveikino su Kražiais ir nusprendė paieškoti kelių į mokslą Vilniuje. Nors į sostinę nebereikėjo pėsčiomis traukti, bet kelionė geležinkeliu buvo ilga. Kažkurioje stotyje teko ilgai laukti traukinio ir žingeidaus jaunuolio dėmesį patraukė kažkoks vyras, piešiantis snaudžiančius keleivius. Pažintis su dailininku Antanu Kuču buvo lemtinga. Edmundas prisipažino, kad ir jis į Vilnių traukiąs šio „amato” pramokti. A.Kučas ir patarė tada stoti į grafikos specialybę. O kodėl vaikinui su žemaitišku atkaklumu nepabandžius ? Stojo ir įstojo į dailės kalvę.

1957 m. baigė Dailės institutą. 1956 – 1960 m.: „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio,1969 –1985 m. „Genio” žurnalo meninis redaktorius. Nuo 1957 m. dalyvavo respublikinėse, tarptautinėse parodose.1967,1981 ,1985 (dvi). Kelmėje, 1969, 1978, 1980, 1981, 1983, 1985 Vilniuje.1 981 m. Kražiuose surengė individualias parodas. Iliustravo ir apipavidalino 80 knygų, iš jų nemaža leidinių vaikams ir jaunimui. Sukūrė estampų – kompozicijų (“Žemaitijos kaimo kapela”, “Pirčiupių tragedija”), portretų (Levo Vladimirovo, I.Simonaitytės), peizažų (“Palangos žiemos ciklas” ),nupiešė portretinių šaržų, aktualios tematikos piešinių periodinei spaudai. Kūrybai būdinga racionali kompozicija, realios detalės, apibendrintos, ritmiškos formos, kai kada lyriškas tikrovės traktavimas. Iliustruota daugiau kaip 80 knygų, laikraščiuose ir žurnaluose atspausdinta šimtai piešinių, liustracijų. Imdamas rankraštį, kurį reikės papuošti piešiniais, kaipgi nesusipažinsi, nepaklausi autoriaus nuomonės. Jis, kaip retas kitas, daug metų, atidavė vaikų spaudos ir knygų vaikams meniniam augimui. Plataus diapazono dailininko kūryboje svarbiausią vietą užima knyginė grafika. Čia E.Žiauberis darbavosi pastoviai ir produktyviai.

Labai įvairiaplanis buvo E. Žiauberio kūrybos kelias. Suruošė ne vieną draugiškų šaržų parodą, išleido respublikos meno darbuotojų ir rašytojų linksmų portretų knygelę. argi suruošė įdomią abstrakcijų parodą rašytojų rūmuose. Lyg poilsiui dailininkas ėmėsi temperos, pastelės, akvarelės ir gražiausi mūsų krašto kampeliai atgijo sušildyti dailininko nuoširdumo, betarpiškumo. Kur bebūtų, ką beveiktų E.Žiauberis vis prisimindavo Kelmę. Gimtosios žemės trauka vis parvesdavo dailininką į Kražius, kur Kražantėje tokios didelės kibdavo lydekos. Ilgus metus dirbo atsakingose visuomeninėse organizacijose dailininkų sąjungoje ,buvo kraštotyros draugijos centro tarybos narys, dalyvaudavo rajono ataskaitinėse konferencijose, šefuodavo jaunuosius kraštotyrininkus. Visur jis reikalingas, laukiamas, kad protingai patartų, padėtų.