Šventieji malonės ženklai – sakramentai
Sakramentai yra Kristaus palikti šventi ženklai, per kuriuos gerasis Dievas mums teikia savo malones.
Kristus įsteigė (paliko) septynis sakramentus:
 
 
Per juos Viešpaties palaima tenka ir atskiriems asmenims, ir visuomenei.
Sakramentai paveikia sielą Kris­taus jiems įdiegta dieviška galia. Jie arba suteikia pašvenčia­mąją malonę jos neturintiems, arba pagausina turintiems ir duoda veikiamųjų malonių tiek pačiu priėmimo momentu, tiek vėliau. Šios veikiamosios malonės yra įvairios  pagal sakramento paskirtį ir mūsų sielos reikalus.
 
Krikštas įkve­pia ir ugdo tikėjimą,
Sutvirtinimas — išpažinimo ryžtą,
Švenčiausiasis Sakramentas — meilę;
Atgaila padeda pasitaisyti,
Li­gonių patepimas teikia kantrumo,
Kunigystė įgalina deramai eiti kunigo pareigas,
Santuoka — sutuoktinių bei gimdytojų pa­reigas.
 
„Sakramente yra sutelkta Dievo malonė nepriklausomai nuo žmogaus nuopelnų. Tačiau tik daiktiškai priėmęs sakramentą, žmogus dar netampa vidujai nuteisintas. Sakramentas nėra bur­tas. Dievas tiek savęs duoda žmogui, kiek žmogus jam atsi­veria. .. Paties žmogaus pastangos nėra malonės priežastis, o malonės saikas. Langas nėra kambario šviesumo priežastis, tačiau kambarys bus šviesesnis, jei langas bus didesnis“.
Ne tik eidami sakramentų turime tinkamai pasiruošti, bet ir juos priėmę turime gyventi pagal gautą malonę.
 
Malonė suteikiama arba pagausinama.
 
Pirmą kartą pa­švenčiamąją malonę gauname Krikšto sakramentu ir turime ją tol, kol išsisaugome sunkios nuodėmės.
 
Praradę pa­švenčiamąją malonę sunkia nuodėme, vėl atgauname ją At­gailos sakramentu. Jei Atgailos sakramentą priimame pa­švenčiamosios malonės nepraradę, jis mums ją pagausina.
 
Sun­kiai sergančiam ir nepajėgiančiam atlikti išpažintį krikščioniui gali pašvenčiamąją malonę sugrąžinti ir Ligonių patepimo sakramentas.
 
Kiti sakramentai skirti ne suteikti pašvenčiamajai malo­nei, o jai pagausinti. Jų net neleistina priimti, turint sunkią nuodėmę, ir kas taip darytų, nusidėtų šventvagyste. Taip pat nusideda, kas Krikšto (būdamas suaugęs) ar Atgailos sak­ramentus priima be tikėjimo ir gailesčio dėl nuodėmių.
 
Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentai įspaudžia į priimančiojo sielą tam tik­ą neišdildomą žymę, kuri teikia kaskart didesnio panašumo į Kristų — Aukščiausiąjį Kunigą, tobulą Dievo Tėvo garbintoją. Kartą priimti, jie veikia per visą gyvenimą, todėl jų kartoti nereikia ir neleidžiama.
 
Santuokos sakramentas galioja ir malonę teikia iki vieno iš sutuoktinių mirties. Todėl Santuokos sakramentą pakarto­tinai gali priimti tik našliai. Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus galime ir turime priimti, kai tik yra atitinkamas reikalas: Ligonių patepimo — kai rimtai susergame, Atgailos — kai sunkiai nusidedame. Šven­čiausiąjį Sakramentą gera priiminėti kuo dažniau, pageidau­jama jį priiminėti visada, kai tik dalyvaujame šv. Mišiose, ne­turėdami sunkios nuodėmės.